kalba literatūra istorija
A Ą B C Č D E Ę Ė F G H I Į Y J K L M N O P R S Š T U Ų Ū V Z Ž
 
400
1500
1600
1750
1822
1904
1988
ANTIKA
VIDURAMŽIAI
RENESANSAS
BAROKAS
APŠVIETA
ROMANTIZMAS IR REALIZMAS
XX A. LITERATŪRA
ŠIUOLAIKINĖ LITERATŪRA
LIETUVOS PROISTORĖ
 
LIETUVOS DIDVALSTYBĖS KŪRIMASIS
LDK CHRISTIANIZACIJA
LDK BAJORŲ RESPUBLIKA
LDK ABIEJŲ TAUTŲ RESPUBLIKOJE
ATR REFORMOS. VALSTYBĖS SUNAIKINIMAS
LIETUVA RUSIJOS IMPERIJOJE
MODERNIOJI LIETUVOS RESPUBLIKA
OKUPUOTA LIETUVA. SOVIETIZACIJA
ŠIUOLAIKINĖ LIETUVOS VALSTYBĖ
 
1009
1240
1387
1529
1569
1773
1795
1918
1940
1990

Literatūra

Literatūra > Šiuolaikinė literatūra

Gimusieji aštuntajame dešimtmetyje


Poetė Neringa Abrutytė gimė 1972 m. Nidoje. Vilniaus universitete baigė lietuvių filologijos studijas. Išleido poezijos rinkinius
Rojaus ruduo (1995), Iš pažintis (1997) ir Neringos M. (2003). Yra vertusi, rašiusi literatūros kritikos. Šiuo metu gyvena Danijoje.
Kalbėdami apie Abrutytės poeziją, kritikai pabrėžia, kad jos privalumas yra dėmesys moters emociniam pasauliui, intymus, dienoraštį primenantis rašymo būdas. Iš kasdienybės akimirkų, pastebėjimų nuotrupų supinti Abrutytės eilėraščiai vertinti kaip alternatyva retoriškai poezijai. Rašydama apie vaikystės prisiminimus ar meilės išgyvenimus, Abrutytė siekia absoliutaus atvirumo ir autentiškumo. Tačiau „atvirumas poezijoj pasiteisina tada, jei jis nuskamba kažkaip ironiškiau, nebanaliai, tarsi juokaujant (linksmai ašarojant)“, anot poetės. Todėl naivų ir sentimentalų toną Abrutytės eilėraščiuose staiga gali pakeisti gatvės leksika, negatyvių jausmų šuorai. Abrutytė taip pat daug dėmesio skiria kalbinei raiškai, naudodama kasdienei kalbai artimus ritmus, fragmentišką sintaksę, individualią ortografiją. Paskutinėje eilėraščių knygoje vaizduojamos kelionės po Europą ir gyvenimas kituose kraštuose. [Laurynas Katkus]

1972 m. Vilniuje gimęs Laurynas Katkus yra poetas, prozininkas, eseistas, vertėjas ir literatūrologas, aktyvus literatūrinių renginių dalyvis ir organizatorius. Vilniaus universitete jis studijavo lituanistiką, Leipcigo universitete – vokiečių ir lyginamąją literatūrologiją, 2006 m. apgynė daktaro disertaciją
Tremties tema Johanneso Bobrowskio ir Alfonso Nykos-Niliūno lyrikoje. Išleido eilėraščių rinkinius Balsai, rašteliai (1998), Nardymo pamokos (2003), Už 7 gatvių (2009), esė rinkinį Sklepas ir kitos esė (2011), romaną Judantys šešėliai (2012).
Katkaus poezija yra labai įvairialypė, nuo pirmojo iki trečiojo eilėraščių rinkinio nueitas ilgas meninių paieškų kelias. Bene ryškiausias jos bruožas – siekis aplenkti tradicijos išvaikščiotus takus ir ieškoti naujų meninės tikrovės plotų, kur meninio išlydžio dėka į viena susilieja tikrovė, sapnas ir pasaulio bei meno istorijos reminiscencijos. Tai intelektuali, miestiška, dažnusyk ironiška poezija. Joje vietos randa įvairios patirtys – nuo kasdienės buities, įprastų gyvenimiškų situacijų, kelionių po įvairius Europos miestus iki meno, literatūros ir istorijos refleksijos, savivokos labirintų ir egzistencinių apmąstymų.
Esė rinkinyje
Sklepas ir kitos esė veriasi vėlyvojo sovietmečio atmosferos persunkti vaikystės ir paauglystės prisiminimai, užsienio kelionių akimirkos, buvimo poetu refleksija.
Romane
Judantys šešėliai persikloja dvi laiko plotmės, persipina dviejų žmonių likimo siūlai – tai istorija apie asmeninę krizę išgyvenatį jauną filologą Vytautą, pasinėrusį į Pabaltijo vokiečio, poeto ir Pirmojo pasaulinio karo lakūno Heinricho von Burkhardto laiškus. [Viktorija Šeina]

Poetas, eseistas, prozininkas Rimvydas Stankevičius gimė 1973 m. Elektrėnuose. Vilniaus universitete studijavo lituanistiką, studijų metais lankė Marcelijaus Martinaičio vadovaujamas kūrybines dirbtuves „Literatų kalvė“. Iki šiol išleido šešis poezijos rinkinius, miniatiūrų apysaką „Vinys Marškonių kaimui statyti“ (2001) ir eseistikos knygą
Diktantai sielai (2008). Jotvingių, Poezijos pavasario, Jurgos Ivanauskaitės ir kt. premijų laureatas. Rinkinį Ryšys su vadaviete (2012) skaitytojai išrinko Metų poezijos knyga.
Poetinis Stankevičiaus pasaulėvaizdis itin artimas romantiniam. Poezija rašytojui neatsiejama nuo metafizikos, tai „bandymas išsiveržti į anapusybę, išsiaiškinti, kas mūsų ten laukia, ir tai papasakoti“. Nuo pat pirmojo rinkinio
Akis (1996) lyrinis tekstų subjektas veikia kaip poetas-pranašas, pašauktasis, kurio dramatišką skverbimąsį į anapusinį pasaulį liudija eilėraščiai. Dėl šių priežasčių Aidas Marčėnas Stankevičiaus kūrybą vadina „poetocentrine“.
Kūrybinis Stankevičiaus lūžis – rinkinys
Laužiu antspaudą (2008). Knygos pavadinimu nurodant į Apreiškimą Jonui, lyrinis subjektas tampa lygus Kristui – jis yra tas, kuris laužia antspaudą ir keičia pasaulį. Kaip ir Kristus, eilėraščių subjektas peržengia anapusybės ribas, nusileidžia pas mirusiuosius, o po to grįžta atgal ir apie tai praneša. Rinkinyje Patys paprasčiausi burtažodžiai (2010) poezija prilyginama apeigoms, žodžiui suteikiamas magiškas statusas – tas, kuris valdo žodį, gali atgaivinti, kas negyva, arba pražudyti, sunaikinti. Ryšyje su vadaviete toliau plėtojama kelionės po anapusybę tematika, poetas čia yra ir Dievo varžovas (tiek Dievas, tiek poetas yra kūrėjai), ir Jo pasiuntinys – kareivis, bandantis susisiekti su „vadaviete“. Dviguba – dieviška ir žmogiška – subjekto prigimtis yra ir dovana, ir prakeiksmas: būdamas kitoks, balansuojantis ties anapusybės riba, jis yra pasmerktas vienatvei, nuolatinėms vidinėms kovoms tai vienam, tai kitam pradui imant viršų.
Stankevičiaus eilėraštyje konkretiems vaizdiniams (karo laukui, ligoninės palatai, celei, vadavietei), eilėraščių subjekto veiksmams (kariavimui, klejonėms, mirimui, rašymui) suteikiamas simbolinis krūvis – tai ne kasdienio, objektyvaus pasaulio, o vidinio, dvasinio gyvenimo išraiškos. Tiek metriniuose, tiek verlibru parašytuose tekstuose patosas dera su natūraliomis, kasdienei kalbai artimomis intonacijomis, rečitatyvinį kalbėjimą, šnabždėjimą keičia didaktinis tonas, pertraukia dejonės. [Virginija Cibarauskė]

Rašytoja, žurnalistė, menotyros mokslų daktarė Kristina Sabaliauskaitė gimė 1974 m. Vilniuje. Nuo 2002 m. dirba
Lietuvos ryto korespondente Londone, šmaikščiai ir patraukliai rašo mados temomis.
Sabaliauskaitė Lietuvos literatūriniame gyvenime labai sėkmingai debiutavo istoriniu romanu
Silva rerum, kurio pirmasis leidimas išėjo 2009 m. Šiame romane per vienos Lietuvos bajorų šeimos istoriją vaizduojami XVII a. antroje pusėje besirutuliojantys įvykiai Vilniuje ir Žemaitijoje. Romano pavadinimas Silva rerum (lotyniškai – daiktų miškas) reiškia „šeimos knyga“, kurioje įrašomi svarbiausi didikų šeimos gyvenimo įvykiai (vaikų gimimas, santuokos sudarymai, mirties liudijimai, bažnyčių fundavimas ir pan.), proginiai sveikinimai, kitos istorijos. Sparti siužeto plėtotė, siekis išlaikyti intrigą šį populiariosios literatūros kūrinį artina prie nuotykių romano. Restauruojamą Baroko epochos koloritą perteikia gausios detalės (istorinės realijos, aprašoma Vilniaus universiteto veikla, vienuolijų, miestelėnų ir bajorų gyvenimas, drabužių nešiosena, elgsena). Ši Sabaliauskaitės knyga vertinga ir edukaciniu požiūriu. 2009 m. romanas apdovanotas pirmąja rašytojos Jurgos Ivanauskaitės premija, taip pat tais pačiais metais jis buvo išrinktas skaitomiausia metų knyga. 2011 m. išėjo antroji Silva rerum dalis, kurioje rašoma apie 1701–1710 m. Didįjį marą, kuris stipriai nusiaubė ir Vilniaus miestą. Įdomu, kad pagal šiuos Sabaliauskaitės romanus parengtos kelios ekskursijų maršrutų po Vilnių trasos, neretai pati autorė būna šių kelionių gidė.
2012 m. išleistoje apsakymų knygoje
Danielius Dalba & kitos istorijos Sabaliauskaitė kuria XX ir XXI amžiaus Vilniaus pasakojimą pasitelkusi emigracijos, atminties, meilės temas. [Gintarė Bernotienė]

Sakoma, kad dažniausiai rašytojas visą gyvenimą rašo vieną ir tą pačią knygą. Retai pasitaiko, kad visi rašytojo kūriniai būtų labai skirtingi. Kaip tik toks atvejis yra jaunesnės kartos kūrėjo Andriaus Jakučiūno, gimusio 1976 m. Vilniuje, romanai, neįprastai modeliuojantys pasaulį, o klasikinių kalbų filologinis išsilavinimas leidžia plėtoti netradicines temas ir užtikrina gilų kalbinį podirvį.
Romane
Servijaus Galo užrašai (2005) pasakojama apie poeto likimą senovės Romoje, romane Tėvynė (2007) vidinio monologo technika sukurta kasdienių alkoholiko patirčių išklotinė, o jo tėvynė – lova. Trečio stambaus kūrinio mįslingas pavadinimas Lalagė (2011) paimtas iš Horacijaus Odžių (Lalage slapčia vadinama pagrindinė erotizuota veikėja – tarnaitė). Tekstą reikia pradėti skaityti nuo knygos vidurio, o jo efemeriškas veiksmas vyksta sename dvare su sodu, kur bevardis pasakotojas (ir siužeto dalyvis) ponas įsivelia į aistrų keturkampį su žmona ir dviem tarnais. Pasakojimo technikos požiūriu tai pats sudėtingiausias reiškinys ne tik pastarųjų metų lietuvių prozoje. Jakučiūnas steigia kažką visiškai nauja – kito tipo pasakojimą, išsišakojusį, daugiažodį. Tai rašymas apie rašymą, apie teksto tapsmą. Rašytojas šioje knygoje – demiurgas platoniškąja prasme, kūrėjas, tveriąs iš nieko, iš pojūčių ir žodžių chaoso, ir besimėgaujantis tokia kūryba. Jei kalbėtume apie santykį su tradicija – jo beveik nėra (tik lietuviško žodžio karaliavimas). Pirmiausia į akis krinta ypatingai meistriškas sintaksės valdymas – tokį ilgą ir sudėtingą sakinį išraityti ne daug kam pavyktų.
Jakučiūnas taip pat produktyviai dirba kaip kultūros žurnalistas, apžvalgininkas ir literatūros kritikas. [Jūratė Sprindytė]

Gytis Norvilas gimė 1976 m. Jonavoje, 1999 m. baigė Istorijos fakultetą Vilniaus universitete, šiuo metu dirba laikraščio
Literatūra ir menas redakcijoje. Išleido tris eilėraščių knygas Akmenskeltės (2002), Skėrių pusryčiai (2006), Išlydžių zonos (2012), verčia poeziją ir prozą iš vokiečių kalbos.
Norvilo poezijoje jungiasi įvairios avangardo tradicijos (ekspresionizmas, siurrealizmas, konkrečioji poezija) ir pastanga užčiuopti savitą, autentišką braižą. Eilėraščiai neretai varijuoja archajiškais, pirmapradiškais įvaizdžiais, eksploatuoja agresyvumo ir žiaurumo situacijas, kurios turėtų perteikti tikro potyrio pojūtį, leisti priartėti prie to, kas slypi po civilizacijos ir kultūros luobu, pajusti instinkto, gamtiškos, nesukultūrintos energijos jėgą. Sapnas, beprotybė yra ne tik tema, bet neretai ji suspaudžiama į paradoksalių antinomijų bei koanų formas. Kaip sako pats Norvilas: „Mane visada traukė vaikų piešiniai, tašizmas, ekspresionizmas, akmens amžiaus piešiniai, ekspresyvi linija – tai, kas gimsta akimirksniu, iš nervo, iš pirštų galų. Protas paprastai viską sugadina, cenzūruoja. Perdėtas estetizmas – ne mano barščiai...“ [Rimantas Kmita]

Marius Burokas (g. 1977, Vilniuje) – poetas, vertėjas, literatūros kritikas. Vilniaus universitete studijavo lietuvių filologiją, dirbo žurnalistu. Išleido eilėraščių knygas
Ideogramos (1999), Būsenos (2005), Išmokau nebūti (2011). Produktyvus šiuolaikinės anglakalbės prozos ir poezijos vertėjas, lietuviškai prakalbinęs Čarlzą Bukovskį (Charles Bukowski), Mišelį Ondatjė (Michel Ondaatje), Džoną Apdaiką (John Updike), Džeimsą Balardą (James Ballard), Filipą Rotą (Philip Roth), Aleną Ginsbergą (Allen Ginsberg) ir kt. Už paskutinę eilėraščių knygą apdovanotas Jaunojo Jotvingio premija.
Buroko poezija atsiranda iš kasdienybės fragmentų, šiuolaikinės literatūros ir popkultūros aliuzijų, ekspresyvių metaforų. Miestas, dažniausiai atpažįstamas kaip Vilnius – ištuštėjęs, nejaukus, kupinas grėsmių. Po jį klajojantis eilėraščių „aš“ užima vienišo stebėtojo poziciją. Burokas šaiposi iš pokomunistinės visuomenės ir jos vertybių – materializmo, cinizmo, banalių laimės filosofijų, kurios neįstengia pridengti egzistencijos beprasmybės. Tačiau eilėraščiuose ryški ir savistaba bei saviironija. Ypač paskutiniame rinkinyje poetas atvirai kalba apie savo silpnybes, baimes, bohemiško gyvenimo tamsiąsias puses. Tai perteikiama ir realistinėmis detalėmis, ir fantasmagoriškais vaizdiniais. Atsvarą, kad ir trapią, teikia intymiausios patirtys: momentinė grožio pagava („kaip gražiai kryžiai ir bokštai kraujuoja“), artimų bičiulių ratas, tėvystė ir šeima. [Laurynas Katkus]

„Kartais man atrodo, kad poezija yra ne todėl, kad ją kažkas nori rašyti, bet kad pati kalba to reikalauja, kaip kūnas reikalauja judėjimo“, – viename savo esė yra rašęs poetas, eseistas, literatūrologas ir literatūros kritikas Rimantas Kmita. Jis gimė 1977 m., baigė lietuvių filologijos studijas Klaipėdos universitete, 2008 m. apgynė humanitarinių mokslų daktaro disertaciją Vilniaus universitete, kurios pagrindu išleido knygą
Ištrūkimas iš fabriko. Modernėjanti lietuvių poezija XX a. 7–9 dešimtmečiais. 1999 m. išleido pirmąją eilėraščių knygą Nekalto prasidėjimo, kuri pelnė Zigmo Gėlės premiją už geriausią metų poetinį debiutą. 2002 m. išėjo antrasis eilėraščių rinkinys Upės matavimas, trečiasis – Švelniai tariant – pasirodė 2009 m.
Kmitos poezijai būdinga šnekamosios kalbos sintaksė, intonacija bei leksika, žaidybiškumas ir (savi)ironija. Tai šiltas ir tylus pašnekesys apie paprastą gyvenimą. Be pozos, dirbtinio poetizavimo, manieringumo, subtilia užuomina ar nutylėjimu jo poezijoje išsakyti esminiai dalykai. Pamėgta poetinė strategija – siužetiniai eilėraščiai: kasdienėse situacijose veriasi įstabus gyvenimo paprastumo grožis. Eilėraščio esmė specialiai palikta už arba po tekstu, kaip kad už kasdienybės srauto palieka būtiškasis lygmuo. Įsisąmoninta neišsakomybė verčia kalbėti užuomina, pauze, tyla. Bendrasis filosofinis aspektas artimas senovės rytų poezijai, todėl neretai remiamasi esminiais haiku principais. [Viktorija Šeina]

Donatas Petrošius – poetas, literatūros kritikas, eseistas. Gimė 1978-aisiais Bijotuose (Šilalės rajonas), 2005 m. baigė lituanistikos ir filosofijos studijas Vilniaus pedagoginiame universitete, dirbo žurnalistu. Išleido dvi knygas –
Iš tvermės D (2004), apdovanotą Zigmo Gėlės ir Jaunojo Jotvingio premijomis, ir Aoristas (2009), apdovanotą Rašytojų Sąjungos premija.
Kritikų ir skaitytojų palankiai sutikta Petrošiaus poezija plačiai atsiveria šiuolaikiniam gyvenimui, jo realijoms ir problemoms. Tarybinių laikų pabaigą ir pirmojo Nepriklausomybės dešimtmečio pervartas įamžina istorijos iš gimtojo Žemaitijos miestelio. Kalbama ne tik apie įprastinius vaikystės patyrimus: tėvą, mokyklą ar sporto treniruotes, bet ir apie prekybą kontrabandinėmis cigaretėmis ar metalo vagių gaujas. Ne mažiau ryškus ir šiuolaikinio Vilniaus vaizdas: tai ne atvirukinių architektūros paminklų miestas, o chaotiškas ir gyvybingas studentiškų bendrabučių ir nuomojamų butų, priestočio kvartalo ir viešojo transporto, prekybos centrų ir futbolo stadionų miestas.
Pasaulio vaizdavimas poetui yra neatskiriamas nuo savo vietos tame pasaulyje ieškojimo. Jo eilėraščių „aš“ panašus į daugelio dabartinių poetų lyrinį subjektą – tai ne pranašas, ne herojus, ne išminčius, o vienišas, jautrus autsaideris, prisimenantis savo „kvapą gniaužiančius pralaimėjimus“, meilės akimirkas ir netektis, apmąstantis klaustrofobišką poeto situaciją šiuolaikinėje visuomenėje ir kalbos negebėjimą perteikti tikrovės esmę. Absurdo ir tuštumos situacijoje „gelbėjimo armija“ tampa kitas asmuo, į kurį kreipiamasi, kuris kalbinamas ir prisimenamas (ar tai būtų bičiulis, mylimoji, ar aukštesnė jėga, kuri „stebi / mus iš anapus žvaigždžių“). Liudijamas tikėjimas paradokso logika, pagal kurią praradimas yra tikrasis turtas, o beprasmybė – prasmės galimybė, tad ir klaidos, nesėkmės „yra tavo gražiausi / eilėraščiai“. Nykstančiam pasauliui priešpriešinama kūrybinė atmintis, kurioje „nėra nieko, ko nebūtų“.
Petrošiaus eilėraščiai komponuojami kaip prisiminimų ir vizualių „kadrų“, laisvų asociacijų tėkmė, kuriai į lankas nuklysti neleidžia paradoksalūs, švelniai ironiški aforizmai („mus jungia skiriamoji juosta“). Poeto akiratyje visuomet būna mėgstami eilėraščiai, filosofinės knygos, filmai, į kuriuos nurodoma, nuo kurių atsispiriama. Petrošius mėgsta žaisti netikėtomis žodžių sandūromis ir išskyrimais, daugiaprasmiškumu („mane verčia iš kojų į anglų“), perkeisti frazeologizmus („laiko yra į marias“). Įvaizdžiai ir metaforos imami iš pačių įvairiausių kalbos ir tikrovės sferų: nuo tarmių ir senųjų raštų žodyno iki šiuolaikinės visuomenės sąvokų („vartojimo kreditas“, „raštiškas pasižadėjimas neišvykti“) ir slengo. Svarbus Petrošiaus poezijos bruožas yra humoras, pasišaipantis iš savo paties „susireikšminimų“ ir „pigių triukų“, šiuolaikinės visuomenės iliuzijų, skaitytojo lūkesčių. [Laurynas Katkus]

Poetė ir eseistė Agnė Žagrakalytė gimė 1979 m. Pasvalio rajone Ustukių kaime, 2001 m. Vilniaus pedagoginiame universitete baigė lietuvių kalbos ir literatūros studijas, 2003–2005 m. dirbo savaitraščio
Literatūra ir menas jaunimo puslapių redaktore. Šiuo metu gyvena Briuselyje.
Sėkmingas Žagrakalytės debiutas – eilėraščių rinkinys
Išteku (2003) – pelnė Poetinio Druskininkų rudens premiją. Geriausiuose šio rinkinio tekstuose darniai jungiasi ironiška žaismė ir juslingumas, autentiška moteriškosios tapatybės raiška. Poetei būdingas šmaikštus ir nestandartiškas požiūris į save bei supantį pasaulį išliko ir vienu ryškiausių antrojo šios poetės rinkinio Visa tiesa apie Alisą Meler (2008) bruožu. Kita vertus, juntama poetinės kalbos, temų, motyvų kaita: prigeso juslingumas, erotizmas, išryškėjo polinkis į anekdotą, siužetiškumas. Pasitelkusi į pagalbą savąją sielos antrininkę – Alisą – Žagrakalytė kuria margaspalvį poezijos skiautinį kaip priešnuodį, gelbstint ją nuo buities rutinos, pavydo ir nuobodulio užnuodyto gyvenimo. Poetė kuria situacijas, kuriose kviečiamas dalyvauti, žaisti ir skaitytojas. Kaip ir Liuiso Kerolio (Lewis Caroll) pasakoje Alisa stebuklų šalyje, jis gundomas peržengti tikrovę ir vaizduotę skiriantį veidrodžio stiklą, pasinerti į išmonės pasaulį, kur nėra nieko neįmanomo. [Viktorija Šeina]

Giedrė Kazlauskaitė (gimė 1980-aisiais Kėdainiuose) – poetė, prozininkė, eseistė ir literatūros kritikė. Mokėsi Vilniaus Čiurlionio menų gimnazijoje ir Vilkaviškio
Žiburio gimnazijoje. Vilniaus universitete baigė lietuvių filologijos studijas.
Kazlauskaitė debiutavo būdama vos dvidešimt vienerių prozos knyga
Sudie, mokykla (2001). Dvi apysakos pasakoja apie jaunuolių brandą ir savo vietos pasaulyje paieškas. Po septynerių metų pasirodė eilėraščių rinkinys Heterų dainos, už kurią rašytoja apdovanota Jaunojo Jotvingio premija.
Kazlauskaitės eilėraščiai ir periodikoje (
Šiaurės Atėnai, Bernardinai.lt) spausdinti esė atskleidžia prieštaringą situaciją moters-kūrėjos, kuri junta nepasitenkinimą tradiciniais moters vaidmenimis visuomenėje ir kultūroje, bet kartu ir aiškaus, naivaus gyvenimo ilgesį. Kalbėdama apie savo dvasines krizes, religines praktikas, gaivališką erotinį potraukį, Kazlauskaitė dažnai griebiasi saviironijos ir sarkazmo. Eilėraščių vaizdinija asociatyvi, fantastiška, kartais beveik fantasmagoriška. Vaizduotės magnetas įtraukia aibę šiuolaikinio gyvenimo, literatūros ir kino ženklų. Provokatyvūs Kazlauskaitės kritiniai straipsniai, nukreipti prieš agresyvius, komercinės sėkmės siekiančius meno produktus, kartu ragina rimtosios literatūros kūrėjus atsinaujinti, reprezentuoti dabarties laiką ir žmones psichologiniu ir socialiniu požiūriu. [Laurynas Katkus]
Manfredas Žvirgždas. Autoironijos ir gražbylystės vainikas.Laurynas Katkus. Eilėraščiai.Laurynas Katkus. Esė.Marijus Šidlauskas. Už gatvių - žodžiai.Giedrė Kazlauskaitė. Poezija.Rimantas Kmita. Eilėraščiai.Birutė Mumėnaitė. (Per)didelis paprasto žmogelio keistumas.Gytis Norvilas. Poezija.Ramutė Dragenytė. Eilėraiščiai.Donatas Petrošius. Eilėraščiai.Neringa Abrutytė.Rimvydo Stankevičiaus interviu.Gintaras Bleizgys.Agnė Žagrakalytė. Eilėraščiai.Interviu su Agne Žagrakalyte.Viktorija Šeina. Na pažaiskime, kad... (Agnė Žagrakalytė. VISA TIESA APIE ALISĄ MELER, 2008).Marius Burokas.Laura Sintija Černiauskaitė.Andrius Jakučiūnas.Katkus Laurynas.Giedrė Kazlauskaitė.Rimantas Kmita.Gytis Norvilas.Donatas Petrošius.Rimvydas Stankevičius.Renata Šerelytė.

Ar žinote, kad...